Fėja Gilė 

Fėjų slėnyje ąžuolai nunokino savo sėklas ir didžiulės gilės papsėjo ant žemės. Tą dieną iš vienos mielos, linksmos ir smalsios mergytės šypsenos ąžuolo pavėsyje gimė nauja fėja, vardu Gilė. Daugelis fėjų paaugę iškeliauja pasižvalgyti, o ši didžiaakė niekaip nenorėjo palikti savo gražuolio ąžuolo. Ši vieta jai buvo pati mieliausia ir net buvo teigiama, kad Gilė galėjo kalbėtis su galiūnu medžiu. Laikui bėgant, iš gilių ji susikūrė papuošalų, susimeistravo rankinuką ir pasigamino kepuraitę. Jos dėmesys supančiam pasauliui buvo begalinis. Fėja pažinojo, rodos, kiekvieną medžio gilę, aplankydavo po juo kiekvieną išdygusį grybą, ištyrinėjo šalia tekantį upelį ir nebuvo vabalo, kurio ji nebūtų pakalbinusi. Kažkada ji panorėjo patikrinti kaip gyvena bitės, tačiau bitės sukėlė tokį triukšmą, jog Gilė neišdrįso kišti savo smailos nosytės į avilius. Kai, rodos, jau nebeliko ką tyrinėti, vieną dieną ąžuolas jai tarė:
– Mieloji Gile, tu pati geriausia mano draugė ir su tavimi gyventi labai linksma. Bet aš žinau, kad pasaulyje vyksta daug gražių dalykų. Matydamas, kokia tu smalsi ir kaip tau norisi daug sužinoti, noriu patarti tau palikti mane ir pakeliauti po pasaulį.
Didelės Gilės akys visai išsipūtė.
– Tai tu nori, kad aš tave palikčiau? Aš tau nereikalinga ?
– Priešingai, – nusijuokė ąžuolas. – Matai, aš jau daug metų stoviu vietoje ir žinau tik tai, ką man papasakoja kartais nutūpę paukščiai. O štai tu gali pamatyti, kas dedasi pasaulyje. Taip pati visko sužinosi ir man papasakosi.
– Jei taip , tada aš sutinku, – patrynė ji delniukais, nes smalsumas buvo begalinis. Tada fėja, atsisveikino su ąžuolu, atsispyrė ir purptelėjo nuo šakos.
Ąžuolas tolo, greitai visai išnyko iš akių. Galime išduoti paslaptį, jog ši mažylė Gilė išskrido ne kitą upelio pusę aplankyti, o netgi paliko Fėjų slėnį. Greitai visi pamatysime, kur ji apsilankys ir apie ką papasakos mums ir ąžuolui…

0

Fėjų slėnis 2018 © 


 .