Kas suteikia sparnus

Fėjų slėnyje keistų gyventojų ir nutikimų knibždėte knibžda, tačiau kai kurie įvykiai net ir slėnio gyventojams būna gana netikėti. Štai viena istorija apie mažylę, vardu Mey. Šią būtybę fėja auklė rado ne samanose ar gėlėje, o medžio drevėje. Vos dirstelėjusi į ją fėja auklė net aiktelėjo. Ji labai išsiskyrė iš kitų mažylių savo didesnėmis ausytėmis ir pasišiaušusiais tarsi pienės pūkas plaukučiais. Be to, ji daug triukšmavo ir nenorėjo gulėti vystykluose. Fėjos auklės pavadiną ją Mey ir  paguldė ją tarp visų kūdikių. Tačiau po septynių dienų, kai visiems fėjukams išdygo sparniukai ir ūseliai, Mey jie nepasirodė. Tada buvo nuspręsta, jog tai per klaidą pas juos papuolęs elfų kūdikėlis. Mažylei buvo paaiškinta, jog ji elfiukė ir tai yra normalu, bet Mey tuo neapsidžiaugė. Kai kiti mažyliai pradėjo skraidyti, Mey tiesiog mirė iš pavydo, tikrino savo nugarytę, tikėdama, jog tuoj tuoj išdygs sparneliai, bet jie taip ir nepasirodė. Žiūrėdamos į beprasmiškas Mey pastangas, fėjos ją ramino tikindamos, jog ji elfė. Bet mažylė dėl to net pyktelėjo.

– Nustokite mane vadinti tuo, kuo aš nesu, nes aš esu  fėja, girdite FĖJA!!! – išpyškino Mey ir nubėgo.

Kuo Mey augo didesnė, tuo jai darėsi sunkiau. Gyventi ir amžinai girdėti, kad esi elfė, o širdyje jaustis fėja, darėsi nepakenčiama. Vieną dieną ji neapsikentė ir nusprendė keliauti pas žiniuonę ieškoti atsakymo. Netrukus jau beldėsi į senolės duris. Išgirdusi kvietimą užeiti, šmurkštelėjo vidun. Žiniuonė pakraipė lūpas ir paklausė:

– Tai tu ta maža nenuorama, kuri kelia triukšmą slėnyje? Na, užeik užeik, sėskis ir pasakok, kokios bėdos tave atginė?

– Bėdos mano didelės, gerbiamoji žiniuone, negaliu taip gyventi, kai visi mane vadina elfe, o aš juk fėja esu! Tik niekaip nesuprantu, kodėl man sparneliai ir ūseliai neišdygo?

– Taip, reikalas rimtas... – susirūpino žiniuonė.

Ji pasidėjo ant stalo krištolinį rutulį ir visą laiką bandė kažką įžvelgti, staiga pradėjo murmėti kažką sau po nosim...

Žmogus fėjomis nepatikėjo,Ir sparnai nesuplazdėjo.

Tas, kuris neabejos,

Fėjai sparnus dovanos.

– Ir ką tai reiškia? – pasidomėjo Mey.

– O tai reiškia, brangute, kad tau teks palikti Fėjų slėnį ir leistis į kelionę, nes čia atsakymo nerasi. O štai žengusi į žmonių pasaulį turi surasti kažką, kas tiki fėjomis.

– Puiku! – stryktelėjo Mey. – Juk tai paprasta – tereikia tik surasti žmogų!

Padėkojusi žiniuonei, ji nedelsė nė sekundėlės ir jau už akimirkos stovėjo prie Fėjų slėnio ribos, ketindama drąsiai žengti į žmonių pasaulį. Atsiradusi viltis ir, rodos, paprastas atsakymas suteikė tiek jėgų, kad mažylė net nesuabejojo: keliauti ar ne. Tačiau tik dabar ji suprato, kad nežino,  kur ieškoti atsakymo ir į kurią pusę pasukti. Klausė pienės pūko, bet jis nežinojo, atsidūrusi uogų laukymėje, jų kelio klausė, šios taip pat nežinojo, ką patarti, smilgos iš viso nekalbėjo. Kai pavargusi prisėdo prie miško drakono, pasiguodė jam, kad nežino kaip elgtis. Šis pabraškino savo sąnarius ir tarė:

– Tu tik nenusimink ir nepasiduok, juk pasaulis toks didelis.

– Esi teisus, reikia keliauti toliau, – pritarė Mey ir pailsėjusi vėl leidosi į kelionę.

Priėjusi kukurūzų lauką, ji stabtelėjo papietauti, neilgai trukus, staiga išgirdo žmonių balsus. Mey apsidžiaugė, tačiau greitai nusivylė: pasirodė, žmonės jos net nepastebėjo.

– Ką gali žinoti, gal TIESIOG nepamatė... – nuramino save Mey.

Pasistiprinusi leidosi tolyn. Kirtusi miškus, persikėlusi per sraunius upelius, ji netikėtai priėjo jūrą. Fėja net aiktelėjo nuo nematyto vaizdo ir nudžiugo nuo gausybės žmonių. Bet greitai džiugesys virto liūdesiu. Pasirodė, kad ir paplūdimyje jos niekas nematė. Net tada, kai ji priėjo prie žmonių, statančių iš smėlio pilis, ir niekas negirdėjo pagalbos šauksmo tada, kai ji įkrito į duobę.

Jokios naudos ši kelionė iki šiol neatnešė, Mey tik stipriai nudegė saulėje ir pavargo. Tada ji prisėdo ant sugriuvusios smėlio pilies, su kuria, rodos, sugriuvo ir visos jos viltys rasti sprendimą. Prasibrovusi per brūzgynus, įveikusi miškus, pasiekusi jūrą, ji vylėsi čia rasti atsakymą... Bet kaip jį rasti, jei šiame pasaulyje niekas tavęs nemato ir negirdi ?

Jausmas buvo nenusakomas, tarsi pelenei pažadėta šventė neįvyko ir moliūgas nepavirto karieta. Viltys žlugo, tikėjimas sumenko.

- Nejau aš tikrai ne fėja? Nejau širdis man meluoja? – mąstė Mey.

Susitaikyti su tuo buvo skaudu, bet teko, nes faktas, jog ji neturi sparnų, buvo akivaizdus. Ašaros kaip pupos byrėjo jos nudegusiais, strazdanotais skruostais, ir Mey patraukė link namų.

Įveikusi ilgą kelionę atgal, ji ėjo lėtai vilkdama kojas. Kai jau slėnis buvo visai netoli, Mey pamatė ant nugriuvusio medžio kamieno sėdintį žmogų. Tai buvo mergina. Ji nieko neveikė, tik įdėmiai klausėsi miško garsų. Mey, susitaikiusi su tuo, jog jos niekas nemato, priėjo visai arti.

– Labas, fėja, – staiga ištarė mergina.

Mey net pašoko iš netikėtumo.

– Tu mane matai ir pavadinai fėja?! – beveik suspigo Mey.

– Taip, aš tikiu fėjomis ir tikriausiai dėl to jas matau, man tai įprasta, – nusijuokė mergina ir ištiesė ranką. Paėmusi mažytę Mey rankytę ji tarsi pasisveikino.

– Bet juk aš neturiu sparnų... – vis dar nesusivokė Mey.

– Keista, bet aš juos matau ir tu juk sklandai ore, – pasakė mergina.

Ir, o stebukle, Mey iš netikėtumo net nesuprato, jog ji tikrai sklando. Pasičiupinėjusi galvą ji pajuto du styrančius švelnius fėjų ūselius.

– Aš fėja, aš fėja, aš žinojau, aš skraidau aš fėjaaaaaaaa ! – šaukė Mey, sukdama piruetus aplink merginą taip, kad vos į ją neatsitrenkė.

– Bet kaip tai atsitiko? Aš net nepajutau, kada jie man išdygo? Tikriausiai tu kažkokia nepaprasta mergina, ačiū tau. Ačiū, kad tu pasirodei mano gyvenime, kai liūdesys mane baigė sugraužti ir aš praradau tikėjimą, – tauškėjo Mey.

– Aš esu paprastas žmogus, bet žinau, kad tikėjimas daro stebuklus, – tarė mergina ir nusišypsojo.

– Net nežinau, ką dabar man daryti su šia laime, ji tiesiog netelpa mano krūtinėje, vis tik širdis man nemelavo! – džiūgavo Mey.

– Tai nenutinka dažnai, krykštauk, skraidyk, kol pavargsi, tiesiog mėgaukis laime, – paragino mergina.

Padėkojusi begalę kartų, Mei pasileido bėgti link slėnio. Ji vos ne griūdama skubėjo visiems pranešti džiugią žinią.

– Nepamiršk, jog turi sparnus ir gali skraidyti, – šūktelėjo jai pavymui mergina.

Fėja pliaukštelėjo delniuku sau per kaktą ir purptelėjo į orą. Gaila, kad tada niekas nematė, su kokiu pasimėgavimu ji kilo ir leidosi, sukosi ore ir šokinėjo nuo šakelės ant šakelės. Štai ką reiškia,  kai sutinki tą, kieno tikėjimas tavimi prikelia iš nusivylimo gniaužtų!  Jei kas nors sakys, kad esi ne toks, kad nemoki, kad tau nepavyks ir tu tuo patikėsi, nustosi skristi per gyvenimą. Stebuklu gali tapti ir vienas ištartas AŠ TAVIM TIKIU, kuris prikelia gyvenimui ir suteikia sparnus.

 

0

Fėjų slėnis 2018 © 


 .