Fėjų slėnis - Naujienos

,,Popierinė karūna'' Knygos pristatymas

Sun, 02 Jan 2022 20:05:00 +0000

Ar esate girdėję pasaką apie mergaitę, kuri su jumis vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, lanko tą pačią mokyklą, naktimis stebi tas pačias žvaigždes?!Tokia mergaitė yra ir ji vardu Gabrielė, galbūt buvote ją sutikę Bernardinų sode, matę TV laidose ar girdėję „Dainų dainelėje“. Tik šįkart ne apie tai....Šį kartą Gabrielė kviečia vaikus ir tėvelius į knygos ,,Popierinė karūna‘‘ pristatymą, kurioje ji tapo pagrindine heroje Elze.Kuo ši knyga neįprasta? Nes tai mergaitės rūpestis, virtęs pasaka. Autoriai gali atskleisti kaip gimė idėja, bet šiuo atveju pati herojė gali papasakoti kur kas daugiau. Kaip sekėsi kurti knygos siužetą ir vaidinti? Kaip, kad išgauti nuotaiką teko bartis su kitu mistiniu knygos herojumi, kuris viso labo lėlė. Kiekvienas puslapis naujas veiksmas, todėl pakalbėti yra apie ką. Norinčius išgirsti kažką įdomaus, kviečiame į Fėjų slėnio namus Vilniuje ir nusiteikite kelionei į pasaką.

Susitikimas vyks sausio 4 d. Fėjų slėnio kūrybos ir fantazijų namuose Vilniuje, Verkių 29 Ogmios miestas.

Editos Lei knygą pristato, Gabrielė Butkaliuk ir Aurelija Čižauskaitė – Butkaliuk

Daugiau apie mamos ir dukrytės kūrybinę veiklą, galite sužinoti čia: http://www.fejuslenis.com/renginiai/muzikine-programa/ ir https://www.facebook.com/Aurelija.Gabriele

Draugės rašo knygą ,,uTOPINĖ MOKYKLA''

Wed, 29 Sep 2021 19:49:00 +0000

Kai vaikai nežino, ką veikia jų mamos ir mamų draugės, tiesiog užduoda klausimus. Ir dėka to atsiranda interviu tarp savų. Į tokį jaukų pokalbį, kurį išprovokavo vienos iš autorių dukra, ir kviečiame skaitytojus.Šis savas interviu su netrukus knygų lentynose pasirodysiančios knygos vaikams „uTOPINĖ MOKYKLA“ autorėmis ir draugėmis Luana (Ana Lu) ir Edita Lei. Nors Fėjų slėnyje įprasta kalbėti apie fėjas ir visokias mistines būtybes, šį kartą pasakojimas bus apie daugeliui jau pažįstamą paršelį, apie kurį buvo užsiminta vienoje 2015 metų Fėjų pasakoje. Tai tas pats paršelis, kuris susidraugavo su Žodžių fėja. Na, o ta fėja ir yra paršelio autorė Luana, rašanti knygą kartu su Fėjų slėnio autore Edita Lei. Naujojoje knygoje jos pasakoja istoriją, kas nutiko tam mažam paršeliui, kuris pagaliau užaugo, o šiame interviu atskleidžia kūrybinių užkulisių paslaptis.

Trumpai pristatykite save sakiniu, jūsų manymu labiausiai apibūdinančiu Jus kaip kūrėjas.

Luana Masienė (Ana Lu). Aš esu kūrėja, šokanti polonezą su amžinybe.

Edita Lei. Prieš metus būčiau kitaip atsakius, bet dabar man atrodo, kad aš naujovių ir emocijų ieškotoja.

Ar knygų rašymas yra pagrindinė veikla kuria užsiimate?

Luana. Oi, ne! Tai ne tik, kad ne pagrindinė, o net ir ne veikla. Tai labiau mąstymo proceso rezultatas, kuris yra būtinas užbaigti ramybės neduodančius ir nesiliaujančius srautus sąmonėje. Na, o pagrindinė veikla, tiksliau pagrindinis vaidmuo tekęs man šiame gyvenime, yra matematikos mokymas – esu matematikos repetitorė.

Edita. Ne pagrindinė, bet labai svarbi mano kūryboje. Vieną dieną atradau mano dūšiai mielą veiklą autorinių lėlių kūrybą. Po keleto metų sugalvojau, kad lėlių pagalba galima pasakoti istorijas. Viskas apsijungė ir dabar visos lėlės kuriamos tik kaip knygų ar audio pasakų herojai.

Ar jūs abi rašote panašaus žanro knygas?

Edita. Rašom mes su drauge labai skirtingai. Tiesą sakant šis žodis net per silpnas...

Luana. Manosios knygos netelpa į jokių žanrų rėmus. Eilėraščių knygelės „Šis gyvenimas – tekantis smėlis“ ir „Įkalinti“ yra filosofiniai poetiniai dienoraščiai. Knygos „nr. 122“ ir „Mirties bėgliai“ – kažkas tarp parabolės, apysakos ir romano. „Spalvota laimės formulė – alegorinis mistinis pasakojimas, kuriam net tikslinės auditorijos neįmanoma nurodyti. Beje, pastaroji knyga yra pirmasis mudviejų su Edita bendras kūrinys.

Jei ne, tuomet kodėl nusprendėte apsijungti? Ir kaip skirtingas mintis sudedate į vientisą, bendrą kūrinį?

Luana. Dėl to apsijungimo, tai „kalta“ Edita. Tai jos pragmatizmas išprovokavo „Spalvotą laimės formulę“. Kaip minėjau, aš labiausiai mėgstu mąstyti, o užrašau jau tik galutinai sugromuliuotą produktą. Gromuliuoju labai ilgai... Taigi draugė neapsikentusi prieš septynerius metus nepiktai, bet priekaištingai pasakė: „Tu tiek daug visko žinai, bet su niekuo savo mintimis nesidalini. Laikai viską sau...“. Tą vakarą nusiunčiau jai pirmuosius knygos sakinius, kad ji su manimi pradėtų rašytinį dialogą. Taip per vasarą ir gimė knyga, kurios herojų Lunos ir Ditės prototipais mes pačios ir esame. O dėl naujosios knygos… Ir vėl Editos „kaltė“. Veždama automobiliu 2019 m. gruodžio mėnesį mane į Kauno oro uostą pasakė: „Kadangi tavosios knygos yra sudėtingos, tai reikia tau augintis savo skaitytoją ir pratinti žmones prie savosios kūrybos lengvesniais tekstais. Na, tarsi mokytum žmogų vairuoti plyname lauke, o ne įmesdama jį į darganą Londono automagistralėje.“ Po to pokalbio, skrydžio metu, ir nusprendžiau, kad jau laikas atidaryti manojo vaizduotės draugo Paršelio Migelio mokyklą. Tik ta mokykla bus ne fiziniame įprastame pavidale, o knygos puslapiuose. Ir pavadinimas jos bus šiek tiek dviprasmiškas: uTOPINĖ MOKYKLA.

Edita. Luana kaip ir atsakė, gal dėl pragmatizmo nesutikčiau, bet tiek to :) Tik pridurčiau, kad ji su savo išgalvotu draugu jau seniau planų dėl mokyklos turėjo. Bet vis kalbėjo, kad kada nors, po 100 metų, o aš tik pagreitinau šį įvykį, paklausdama, gal jau laikas?

Ar rašyti kartu sudėtingiau?

Edita. Man tai lengviau. Bet gal dėl to, kad mano draugei beveik viskas tinka, ką aš parašau. O jei netinka, tai man tinka kaip ji pakeičia.

Luana. Man taip pat lengviau, nes rašydama savo knygas „rašau krauju“, o bendros su Edita knygos labiau primena žaidimą. Na, tarsi žaistum tenisą – vienas paduoda, kitas atmuša. Kuo geresnis padavimas, tuo žaidimas smagesnis. Be to, kūryba dviese yra atsakingas ir įpareigojantis procesas, nes kai gauni kito tekstą, žinai, kad nebegali delsti ir stengiesi kuo greičiau atsakyti.

Papasakokit nuo ko prasidėjo šios knygos idėja.

Edita. Idėja prasidėjo nuo to, kad draugė turėjo išgalvotą draugą paršelį. Ji tiek dažnai kalbėdavo jo mintimis, arba jį tarsi cituodavo, kad tas paršelis pasidarė net man matomas :)

Luana. Paršelį Migelį man prieš kokius 15 metų padovanojo draugas. Jis kurdavo paveiksliukus, pasakojimus, filmukus su paršiuku, kad Migeliukas (taip jį vadindavom) tapo mudviem realiu šeimos nariu.

Tikriausiai knygoje abi turite po savo pagrindinius veikėjus. Papasakokite kokie jie.

Edita. Savo pagrindinį veikėją turi mano draugė. Tai Migelis. Tai gal tegul ir papasakoja. O kitų mes dar pačios gerai nepažįstam, todėl labai smagu su jais bendrauti.

Luana. Knygoje yra keturi herojai, kurių charakteriui ir natūrai pirminę natą „uždaviau“ aš, o Edita jau vinguriavo visai į toną. Taigi be paršelio Migelio knygoje svarbi persona bus žiurkė Kryska Laryska ir du vaikai, Migelio mokiniai Urtė ir Ignas. Pasakoti apie juos gal nereikėtų, nes pradings visas įdomumas skaitytojui pačiam juos perprasti.

Ar veikėjai turi realų savo prototipą?

Edita. Šį kartą prototipų nėra. Čia mano knygose jų atsiradimui įtaką padaro žmonės, o šioje, bendroje su Luana knygoje, visus veikėjus ji ir sugalvojo. Aš tik sukūriau jų išvaizdą.

Luana. Na, Migelio prototipas ir yra pats Migelis. Kiti veikėjai yra gyvenimo kely sutiktų, o gal net išgalvotų žmonių miksai.

.Ar galima tikėtis, kad ši istorija turės pratęsimą? O gal jau turite kitų bendrų planų ar vizijų?

Luana. Migelis šioje vietoje nustebtų ir atsakytų: „Tai žinoma! Juk niekas nekuria mokyklos vienai dienai. Ir nors situacija nepriklauso vien nuo mano norų (nes mokytojui yra reikalingi mokiniai), bet geras mokytojas visada turės mokinių. Svarbiausia, kad pasaulyje neišnyktų tikri Mokytojai.“

Edita. Pratęsimą??? Ne tas žodis, čia gali būti ištisas serialas. Tačiau šioje situacijoje, kaip Migelis pasakytų, viską lemia skaičiai, o aš pridurčiau: deja ne tie, kurie mintyse, o tie, kurie užrašyti ant banknotų.

P.S Jau greitai naujos knygos herojus galėsite pamatyti Fėjų slėnio galerijoje Vilniuje, Verkių g, 29 Ogmios mieste.

Ačiū už atsakymus :)

Autores kalbino Paula Lepšytė

Tai ne tik teatras, tai mano gyvenimas

Thu, 19 Aug 2021 15:05:00 +0000

Ar žinojote, kad pasaulyje gyvena žmonės, kurių mėgstamiausias užsiėmimas, pasakoti istorijas. Ir tai ne tik užsiėmimas, tai aistra, kūryba, specialybė, nesibaigiančios pasakos ir jų paieškos. Sutikti tokį žmogų ne visiems pavyksta, todėl labai noriu supažindinti su Daiva Ivanauskaite. Jos pasakojimas paslaptingas, truputį magiškas, kaip jos veikla, o gal būt net ir gyvenimas. Tad nieko nelaukiant užduodu keletą klausimų ir sužinosime kaip atrodo tikrų tikriausios pasakotojos gyvenimas.

Papasakokite, kada jūs atradote pasakotojo pašaukimą?

Jau darželyje būdama, aš kalbėdavau auditorijai, pasakodavau, deklamuodavau eilėraščius. Vėliau sekė teatro ir šokio užsiėmimai, tad scena ir auditorija mane visuomet lydėjo vienaip ar kitaip. Tačiau, kad yra tokia profesionali pasakotojo profesija, aš nežinojau. Bene 2012 m. pirmą kartą auditorijai papasakojau “Šokis mano gyvenime” istoriją. Auditorija man dainavo 90-ųjų hitus, kviečiau žiūrovus šalia savęs, kad man padėtų pasakojamos istorijos scenas iliustruoti šokiu, o aš pasakojau. Tai buvo ne teatras, tai buvo mano gyvenimas. Visiem labai patiko. Gavau atgalinį ryšį: tau reikia Tai daryti! Aš nesupratau: ką daryti? Pasakoti!. Po to mane pasiekė žinia, kad Edinburge yra tokia mistiška organizacija - Škotijos pasakojimo centras. Tad aš 2014 m. išvykau to centro ir škotiškos pasakojimo kultūros tyrinėti. Ir prasidėjo...

Kur mokėtės šio meno ?

Mokiausi intensyviame pusmečio trukmės pasakotojų kurse pas pasakotojus meistrus David Campbell (pasakotojas, knygų autorius, ilgametis BBC radijo laidų prodiuseris) ir Janis Mackay (pasakotoja, vaikų knygų autorė, sceninio balso mokytoja). Po šio kurso prisijungiau prie Škotijos pasakojimo centro ir Škotijos pasakotojų forumo rengiamos pasakotojų pameistrystės programos, kuri trunka kiekvienam individualiai, bet ne trumpiau, nei trejus metus. Jau minėtų mokytojų būrį papildė nuostabi mentorė, buvusi ilgametė Jungtinės Karalystės pasakotojų bendruomenės pirmininkė Jean Edmiston. 2018 m. pabaigiau programą sceniniu pasakojimo pasirodymu Piktosios pamotės?, kuriuo kartu su kolege Franziska Droll kvestionavome piktųjų pamočių įvaizdį ir ieškojome pozityvių pasakų apie pamotes. Tais pačiais metais tapau profesionalia pasakotoja, įtraukta į Škotijos profesionalių pasakotojų direktoriją ir autorių sąrašą. Bet aš nuolat mokausi, einu į kursus, skaitau profesinę literatūrą, seku man patinkančius pasakotojus, jų veiklą, podkastus, dalyvauju pasakojimo renginiuose, vykstu į tarptautinius pasakojimo festivalius, žiūriu pasakojimo vaizdo įrašus, nes pirmiausia kaip pasakotoja, - aš klausau ir skaitau. Tad dabar pasakojimo meno ir mokslo mokytojų galiu priskaičiuoti daugybę.

Girdėjau, kad vyksta pasakotojų varžybos, kaip jos vyksta ir nuo ko priklauso nugalėtojas?

Ir aš girdėjau. Girdėjau, kad yra varžytuvės ir Lietuvoje. Škotijoje yra Melų pasakų (Tall Tales angl. kalba) konkursas, labai komiškas ir smagus renginys. Nugalėtojo ar nugalėtojos pasakojimas paprastai būna juokingiausias, absurdiškiausias ir neįtikėčiausias, be to jis ar ji sukuria stipriausią ryšį su auditorija. Tačiau varžybų tradicija Škotijoje nėra populiari ar labai siektina. Čia tikima, kad kiekvieno pasakotojo balsas ir būdas yra unikalus ir vertingas. Todėl žmonės mielai klausosi tų pačių mitų, ar pasakų, pasakojamų skirtingų pasakotojų. Nes klausytojams įdomu patirti, kaip keičiasi pasakojama istorija, jos prasmės ir žinutės, spalvos ir atspalviai, pastebėti naujus niuansus, naują ritmiką, energiją ir daugybę kitų parametrų, kuriuos kuria pasakotojo asmenybės savitumas.

Kokias pasakas ar istorijas labiausiai patinka pasakoti jums?

Mano pasakojamas istorijas sieja stiprių mergaičių ir moterų veikėjų, tapatybės kūrimo, savito gyvenimo kelio paieškų, savirealizacijos, artimų santykių šeimoje, meilės, draugystės, bendrystės, šilto ryšio tarp žmonių kūrimo, meilės gamtai, ekologijos, tvarumo, dalinimosi vertybių, emocinės sveikatos, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness), stebuklų įsileidimo į gyvenimą temos. Tarp mano pasakojamų istorijų yra nemažai apie istorijų pasakojimą, nes tai mano gyvenimo dalis.

Man labai patinka pasakos. Seku tradicines lietuviškas, škotiškas, skandinaviškas, japoniškas, Šiaurės Amerikos pirmųjų tautų, Afrikos tautų pasakas, sakmes ir legendas. Jas dažniausiai savaip interpretuoju, keičiu, kad tiktų mano ir šiuolaikinės auditorijos ausiai, pastiprinu, paryškinu man svarbias žinutes, apjungiu kelis pasakojimus į vieną. Taip pat seku ir savo sukurtas pasakas, kaip Ponas Genys, Šalčio slibinas, Anabelės strėlė ir kitas. Pasakas pasakoju ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Mėgstu sugretinti savo gyvenimo ir folkloro istorijas, tarkime lietuviška pasaka apie velnią, kuris stengėsi būti geraširdis, žingsnis po žingsnio atkartojama mano gyvenimo istorijoje apie tai, kaip sudeginau mamos lovą.

Taip pat pasakoju biografines istorijas. Man atrodo, itin prasminga atrasti ir pasakoti savo šeimos ir giminės istorijas. Tai suteikia šaknis, tvirtybės ir tęstinumo pojūtį, o be to sukuria šiltą ryšį su tais, kuriems pasakoju ir apie kuriuos pasakoju. Žinodami ir pasakodami savo šeimos ir giminės istorijas mes tampame stipresni, labiau pasitikintys savimi, psichologiškai sveikesni. Šiais metais Škotijos tarptautiniame pasakojimo festivalyje pasakosiu Vilko mergaitę, istoriją apie tetą Ingrid, ir jos dramatiškus patyrimus, kuomet ji, vienuolikos metų našlaitė iš Karaliaučiaus, traukiniu vienui viena atvyko į Lietuvą, ieškodama duonos ir prieglobsčio. Mano šeima jai atvėrė duris.

Kitas žanras - literatūrinės autorių pasakos. Jau keleri metai pasakoju Julia Donaldson istoriją apie Sraigę ir banginį. Šią istoriją pasakoju multisensoriškai, per pojūčius, todėl ji puikiai tinka ir ypatingų galių vaikams, turintiems autizmą, ir kitų neurologinių ar fizinių savybių, nelaikomų norma.

Myliu mitines ir pasakiškas būtybes. Tad daugybėje mano pasakų galima rasti velnius, slibinus ir drakonus, laumes ir fėjas, pavidalus keičiančius veikėjus. Todėl nepaprastai džiaugiuosi savo bendradarbiavimu su Fėjų slėnio fėjomis ir jų autore Edita Lei. Tikiuosi, kad mano pasakojamos Fėjų slėnio pasakos angliškai pasieks ne tik lietuvių, bet ir fėjų mylėtojų visame pasaulyje ausis ir širdis.

Ačiū Daivutei, kad pasidalino savo patirtimi ir istorija o dėl ko mes susipažinome sužinosite visai netrukus.

Nuotraukos, iš asmeninio archyvo