Tarp pasakų ir realybės
Suauga žmogus ir
pradeda laikytis suaugusio taisyklių. Nieko nedaro šiaip sau, skaičiuoja,
kas apsimoka, o kas nelabai, kas naudinga, o kas nuostolinga. Bet ar visada tas racionalus protas gali
apskaičiuoti naudą ten, kur neegzistuoja naudos ribos? Tikriausiai viskas
prasideda nuo hobio... Atsakymą gali turėti žmonės, kuriems likimas padovanojo
begalę kantrybės ir prie to dar talentą kurti bei žaisti. Kai kas ir pasilieka
mėgautis procesu su tikimybe netkėtai parduoti, o kai kam žaidimas tampa darbu, kurį
pats susikūrė. Ir nors rankų darbo lėlės, interjero detalės, papuošalai ar
žaisliukai yra labai skrupulingas ir kruopštus darbas, jame vis tiek išlieka
žaidimo elementų. Ne kiekvienam kepėjui patinka kepti bandeles, bet jis jas
kepa, nes toks jo darbas. Tačiau paklauskite bet kurio lėlininko ir jis
pasakys, kad jam patinka kurti lėles be priežasties ir ne dėl naudos, vien tik
todėl, kad jis to nori. Kaip susitarę visi sako, kad tai atgaiva širdžiai, o
kartu ir džiaugsmas kito veide pamatyti vaikiškai žibančias akis ar iš
netikėtumo atsiradusią šypseną. Taip besidalindami kuriamu, vaizduotėje
užgimusiu pasauliu, mes, žmonės, dalinamės gera emocija, kuri gydo, ramina ir
džiugina. Nors akimirkai, nors dienai ar savaitei, bet kuo tokių kūrėjų ir akimirkų
daugiau, tuo geriau. Tokią ramybę galima atrasti Editos Lei Fėjų slėnyje, prie
kurio dabar prisijungė dar daugiau autorių ir savo darbais praturtino pasakų
pasaulį. Maža to, jų darbus galima įsigyti, o juos atskirti paprasta, nes jie pažymėti
auksine žvaigždute. Nerasite ten lentynų kuriose sudėliotos prekės. Herojai,
kaip pilnateisiai slėnio gyventojai, įsitaisę samanose ar pakrūmėse džiugina
lankytojus, o norėdami juos įsigyti kreipkitės į fėjas, šeimininkaujančias Fėjų
slėnyje Vilniuje, Ogmios miestas, Verkių g. 29.
Dabar kviečiu susipažinti su kūrėjais, kurie atsakydami į tris klausimus, papasakojo apie save....
1. Kas jus įkvepia kurti?
2. Jūsų kūryba yra hobis, gyvenimo būdas ar kažkas kito?
3. Kaip galvojate, kas yra jūsų kūrinių pirkėjai ir gerbėjai?
Dažnai įkvėpimo semiuosi tiesiog iš gamtos: nepakartojamos formos ir spalvų deriniai padeda gimti stebuklingo miško herojams, taip pat mano kūryboje yra daug įvairiausių grybų, obuolių, gėlių ir gyvūnų. Žaviuosi senoviniais vintažiniais atvirukais, kuriant žiemiškai aprengtus vaikučius dažnai dairausi į tuos atvirukus ir pritaikau tinkamus drabužius ar detales.
Iš pradžių tai buvo tik smagus užsiėmimas, dabar vatinukai tapo mano gyvenimo dalimi.
Dažniausiai mano kūrinių pirkėjai yra moterys, ieškančios unikalių Kalėdinių žaislų savo kolekcijoms, vatinukų ir vintažinio stiliaus mėgėjai, jaunos šeimos, renkančios savo vaikams prisiminimų dėžutes su kalėdiniais žaisliukais.
Daiva Maminskienė
Kas mane įkvepia kurti? Pati savęs to dažnai klausiu. Turbūt
pasakų ir fantazijų pasaulis. Mane nuo vaikystės žavėjo elfai, fėjos,
raganaitės, kiškiai, varlės ir lapės. Be galo mėgstu konstruoti judančius ir
šviečiančius dalykus. Nuo vaikystės mėgau skaityti pasakas ir joms kurti lėles,
o vėliau inscenizuoti. Dirbdama su vaikais pati kurdavau ir darydavau lėles
spektakliams.
Įkvėpimų šaltinių pilna visur. Bet kurti iš savo fantazijos kur kas įdomiau. Tu nesi įspraustas į rėmus, gali daryti kaip nori, jausti neribotą laisvę, būti atsipalaidavęs. Tai yra savotiška terapija.
Dažnai stebiu žmones. Kartais man jie atrodo įdomūs, kartais keisti ir juokingi, su elfų ausimis. O pasakų knygose pieštos iliustracijos kartais taip sužavi, kad tą patirtą emociją norisi perteikti lipdant.
Pradžioje lėles buvo tik hobis. Jos buvo kitokios: teatro lėlės spektakliams, marionetės, skudurinukės, medinukai. Pamažu hobis tapo gyvenimo būdu ir versliuku. Neįsivaizduoju be jų gyvenimo. Norėtųsi, kad hobis taptų mylimu darbu. Na, o perka mano lėles turbūt tokie pat kreizi, kaip ir aš.
Jelena Odilova
Kurti įkvepia laiko stoka... Iš tiesų tai yra pajuokavimas toks, bet jis yra pakankamai teisingas. Kai turi daug darbo, tai labiausiai traukia atsisėsti ir kažką kurti, neesminio, ko niekas neužsakė. Iš tiesų tai aš esu šiek tiek svajotoja. Vaikystėje mėgau pasakas apie magiją, man visada norėjosi tikėti pasakų būtybėmis, fėjomis, laumėmis ir net kaukais, ir turbūt todėl pasąmoningai vis traukia kurti baldus ar visus namelius jiems – gal, jei turės kur gyventi, jie visi sugrįš?
Man kūryba yra hobis, kurį aš paverčiau verslu. Kaip kad posakyje „susirask mėgstamą darbą ir tau nė vienos dienos gyvenime nebereikės dirbti.“ Tai va taip aš ir nebedirbu penkerius metus, 7 dienas per savaitę, 16 valandų per parą... Kas yra jūsų kūrinių pirkėjai ir gerbėjai? Man šitas klausimas yra svarbiausias pradedant verslą, tai atsakymą žinau labai tiksliai: amžių, pajamas, pomėgius ir pan. Bet manyčiau šiuo atveju klausiama yra ko kito, todėl ir atsakysiu kitaip.
Mano kūrinių pirkėjai yra tokie patys žmonės kaip aš – kurie nenustojo svajoti, taip iki galo neužaugo ir nesurimtėjo – ir visai nemano, kad tai blogai! Bene kiekvienas iš mano pirkėjų namuose turi slaptavietę – tai gali būti lėlių stalčius, lentyna, kambarys, namelis, o kartais net visas kambarys. Ar įsivaizduojate – koks nors žmogus, su visiškai rimtu darbu, namuose turintis kambarį, kuriame yra vien lėlės! Atrodo neįtikėtina, kartais gali net šokiruoti. Bet labai dažnai šie žmonės būna be galo tolerantiški, draugiški ir atlaidūs kitų silpnybėms.
Dalia Urbaitė
Daugeliui kyla mintis: „Kodėl lėlės, juk tai taip
nepraktiška...Ir kokia iš jų nauda?“ Tačiau gyvenimas susideda ne tik iš
praktiškų dalykų. Ir aš nežinau, kodėl būtent jos. Į kai kuriuos klausimus
sunku rasti atsakymus. Juk ir žmogų mylim neklausdami „kodėl?“
Lėles kuriu daugiau nei 10 metų. Jeigu kas paklaustų ar vėl pradėčiau jas kurti, jeigu atsuktų laiką atgal, nedvejodama atsakyčiau, kad „taip“. Lėlės man yra viskas viename: tai hobis su gyvenimo būdu ir trupučiu verslo. Ši veikla teikia atgaivą sielai ir rankoms po kitų darbų. Kelias dienas neprisėdi prie lėlės ir galvoje jau kirba mintys apie kojas, rankas, galvą, šukuoseną, aprangą, batus...
Aš neturiu kažkokio išskirtinio kūrybinio ykvėpėjo. Tiesiog trenkia per galvą idėja. Vienas mano klasiokas, sužinojęs, kad lipinu lėlės pasakė „ir koks perkūnas trenkė į tave, kad tu pradėjai jas lipinti“. Tai lygiai taip pat su įkvėpimu. Eini mišku, pamatai drevę ir švysteli mintis „tuojau iš jos išlįs girinukas“. Ir tada prasideda... Koks, kaip ir su kuo....
Lėlė – nišinė prekė ir jomis domisi išskirtinė publika, truputį suvaikėję žmogiukai. Esu fiksavusi, kokio amžiaus žmonės įsigyja mano lėles. Priėjau išvados, kad dauguma vyresni žmonės, 40–60 m. Yra ir jaunesnių, bet tokių mažuma. Turiu pirkėją, kuri kiekvienais metai įsigyja po lėlę. Jai lėlė kažkas tokio....
Aš labai džiaugiuosi, kad dar yra žmonių, kurie domisi mano kūryba, ją vertina, perka. Esu dėkinga jiems. O kūryba ir lėlės pavers pasaulį linksmesniu, spalvotesniu, žaismingesniu. Kurkime.